užvydėjimas

užvydė́jimas sm. (1) Rtr, NdŽ, KŽ; VlnE 108, Sut, N, M, L, DS220, ažuvydėjimas SD¹98, Gmž 1. → užvydėti 1: Žmoguo nėr galiama turėti užvydė́jimą antro Žr. Nereik užvydėti, tie užvydė́jimai blogiau už peilį Krš. Užvydė́jimas irgi griekas Rd. Kad ir vištos tura užvydė́jimo – viena nu kitos groba DūnŽ. Pačiai tas kristelėjo. Mat užvydė́jimas ją paėmė BM211(Pg). Jei rasi kokį paklydimą, pataisyk be visokio užvydėjimo Mž39. Iš užvydėjimo paeina: murmėjimas prieš Dievą, nedėkavojimas jam už geradėjystas M.Valanč. Man užvydėjimas graužė širdį V.Kudir. O giminė pikta žmonių apgręžia tatai ing puikę, ing nopykantą, o didin užvydėjiman MP88. Bet per jų nupuolimą atėjo išganymas pagonims, idant juos užvydėjimop priragintų BtPvR11,11. | refl.: Jei tu turi, i turėk, tie užsivydė́jimai tik į duobę žmogų varo Rdn. O užsivydė́jimas, o dantų griežimas, Dieve tėve, gelbėk! Krš. Tie užsivydė́jimai visus baisumus sukela – iš to pikčių pikčiai Krš. 2. → užvydėti 3: Šokimai veda prie užvydėjimo brš. \ vydėjimas; pavydėjimas; užvydėjimas